Kaip gaudyti karšius

Jei mėgstate karšius, temperamentingą žūklę, sustokite prie ežero bent pusdieniui. Pasiruoškite valtį, susiraskite sliekų, geriau, aišku, naktinių, arba pasišutinkite žalių žirnių ir – karšiauti. Neplaukite toli nuo meldų. Prisiinkaravę valtį keli metrai nuo jų, pajaukinkite plačiašonius ir, pažaidę su raudėm bei kuojom, už poros valandų imkitės rimtesnio darbo. Užkandę jauko, karšiai jau nerimauja – ieško ko sočiau užvalgyti. Dabar ir pakiškite jiems storą naktinį slieką. Neišlaikys karšio nervai ir pradės čiulpti nusitvėręs už galo riebų slieką. Būkite kantrus. Jei plūdė tik pakils į viršų ir atsiguls, sėdėkite ramiai (dabar karšis pakėlęs nuo dugno slieką, pradėjo jį ragauti) ir laukite, kol plūdė pradės lėtai, bet užtikrintai slinkti j šoną. Duokite jai dar akimirką paplaukti ir pakirskite. Pajusite tarsi kokį kelmą užkibusį. Netraukite jo per jėgą. Prilaikykite stipriai. Pajuto karšis lūpoj smailų kabliuko gylį ir pradėjo sukti ratus. Dabar pajausite tai ko nejautėte. Pakilęs nuo dugno, karšis, kiek tik leidžia valas, ima sukti ratus, bando smūgiuoti. Tuo momentu ir reikia išnaudoti meškerykočio liaunumą, bei savo sugebėjimus. Prilaikydami žuvį stenkilės pakelti ją kaip galima aukščiau į paviršių. Vos tik sidabrašonis pasieks bangeles, atsiguls ant šono, kvėptels oro, ir jūs jau ramiausiai galėsite ji pasiimti sau. Tik ir vėl – neskubėkite, paruoškite graibštelį ir ramiai prisitraukę karšį prie valties, užveskite jį ant graibštelio. Dabar jis jūsų rankose. Niekad nekeikite karšio į valtį už valo arba nebandykite pasiimti jo iš vandens ranka. Karšis gudrus – staiga trenks nosim valties šoną ir ate… Krimskis nesikrimtęs, o karšis, atrodo, jau štai buvęs valtyje, dingo čia pat iš akių. Ir tuo momentu regis širdis iššoks iš nuoskaudos, bet ką jau tada bedarysi. Tad verta nepamiršti – nesikarščiuoti ir veikti užtikrintai. Ak, kaip smagu ištraukti 2 – 3 kilogramų karšį.

Karšis

Karšio kūnas aukštas, iš šonų smarkiai suplotas. Žiotys pusiau apatinės, pritaikytos maitintis dugno gyvūnija. Nugarinis pelekas aukštas ir siauras. Analinis pelekas labai ilgas, iš 23 – 28 šakotų spindulių. Jaunų karšių spalva pilkai sidabrinė, suaugusių – šiek tiek turi auksinio atspalvio. Karšis iš išorės labai panašus į plakį, bet atskirti šias dvi žuvų rūšis nesunku. Subrendusio karšio ilgis (neskaitant uodeginio peleko) – 25 – 50 cm ir svoris – 0,3 – 3 kg. Stambesni individai užauga iki 75 cm; užtinkami tik mažai žvejojamuose vandenyse. Yra duomenų, kad labai stambių karšių yra ir kai kuriuose mūsų ežeruose.
Karšis gyvena visoje Europoje – į rytus nuo Pirėnų ir į šiaurę nuo Alpių. Karšis mėgsta stovintį arba tik lėtai tekantį vidutinio gilumo vandenį. Lietuvoje yra daugelyje ežerų ir gilesnėse upėse. Tačiau daugiausia karšių yra Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose; čia jie žvejyboje užima vieną iš pirmųjų vietų.

Mūsų karšiai lytiškai subręsta šeštaisiais septintaisiais gyvenimo metais, būdami apie 350 – 400 g svorio. Neršia gegužės ir net birželio mėn., kai vanduo sušyla bent iki 12 – 13°. Neršti jie būriais išplaukia į pakraščius. Nerštas prasideda iš ryto ir trunka 2 – 3 paras, susilpnėdamas tik vidurdienį ir naktį. Ikrai išleidžiami ramiose įlankose ant augalinio substrato, prie kurio prilimpa. Karšiai labai noriai neršia ant šviežiai panardintų į vandenį spygliuočių medžių šakų. Karšis labai vislus – maždaug 100 000 – 300 000 ikrelių. Jauni karšiukai iš pradžių minta įvairiais smulkiais planktoniniais organizmais, o vėliau – dugniniu maistu. Suaugusio karšio pagrindinę ganyklą sudaro vandens baseino dugnas, kur baigiasi vandens augalai ir prasideda turtingas lengvai pūvančių medžiagų dumblas. Tokiose vietose yra daug trūklių, nedidelių kirmėlių ir kitokių gyvūnų. Karšis savo siurbiamuoju žiočių aparatu juos puikiai moka išrankioti iš dumblo, rausdamasis jį iki 10 cm gylio. Šios žuvies ypatinga kūno forma labai gerai tinka nuolat sukinėtis vietoje. Jis suėda daug dugne esančių vėžiagyvių, smulkių moliuskų ir įvairių vabzdžių lervų. Intensyviausiai maitinasi tuoj po neršto, t. y. birželio – liepos mėnesiais. Vasarą karšiai laikosi išsisklaidę, sudarydami tik nedidelius pulkelius. Nors ši žuvis atrodo aptingusi, plaukioja iš lėto, bet kartu yra labai atsargi – išgąsdinta tuoj metasi į šalį. Rudenį karšiai renkasi dideliais būriais, sueina į duobes, paprastai arti upių žiočių, ir čia pusiau apsnūdę praleidžia žiemą.

Karšis žvejojamas nuo pavasario iki rugsėjo mėnesio. Upėse karšis gaudomas tada, kai nuslūgsta ir praskaidrėja vanduo, o ežeruose, kai ištirpsta ledas. Geriausia žvejoti birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, ypač kai vanduo yra švarus, o oras – šiltas, pastovus. Gaudymo sezone karšis kimba tam tikrais periodais. Pavasarį iki neršto kimba trumpą laiką, bet gerai. Neršto metu ir keletą dienų po neršto karšis nekimba. Vėliau pradeda pamažu kibti ir, praėjus 1 – 2 savaitėms po neršto, t. y. birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, pradeda intensyviai maitintis, ir tai trunka per visą liepos mėnesį. Liepos mėnesio pabaigoje ir rugpjūčio mėnesio pradžioje kimba silpniau. Rugpjūčio pabaigoje vėl geriau, ir tai trunka iki rugsėjo mėnesio vidurio. Vėliau kimba vis blogiau ir pagaliau visiškai nustoja. Maisto ieško beveik visą parą, bet masalą ima nevienodai: vienomis dienomis geriau ima ryte, kitomis – vakare arba naktį. Nors tikrai nenustatyta, bet pastebėta, kad jis naktį masalą geriausiai ima prieš švintant, dieną – nuo aušros iki 9 – 10 vai. ir nuo 3 – 4 val. po pietų iki vakaro, prieš saulei leidžiantis ir tuojau po saulės nusileidimo. Esant karštam orui, ryte ir vakare kibimo trukmė yra trumpesnė. Mėgsta silpnas vandens sroves ar visai ramias, gilias vietas prie stačių krantų, duobes, užtakius, vietas prie nuskendusių akmenų, kerplėšų, molio luitų, užtvankų. Jis mėgsta laikytis tokiose vietose, kuriose molėtas dugnas padengtas nedideliu kiekiu dumblo. Nestambių karšių užtinkama ir tarp vandeninių augalų. Panašias vietas karšis mėgsta ne tik upėse, bet ir ežeruose, tiktai toliau nuo krantų. Pastebėta, kad karšiai grupelėmis dažnai juda ratu, praplaukęs ir nepagriebęs masalo, jis po kurio laiko grįžta.

Žvejojamas užuolankose ir atvirose, ramiose vietose su molio dugnu, tarp tekančio ir stovinčio vandens, prie stačių krantų, prie krantų, nuo kurių pučia vėjas. Vandeniui kylant, pavasarį, karšis iš duobių plaukia ten, kur silpna srovė. Karšis daugiausia maitinasi naktį, išeidamas iš duobių į seklesnes vietas. Jo kibimas naktį yra tikresnis, nors ir dieną neatsisako imti masalo. Karšis žaisdamas dažnai kaišioja iš vandens nugarinį peleką. Tokiose vietose ir reikia karšį jaukinti bei žvejoti. Jauku gali būti sveiki ir su moliu suminkyti žirniai, pupelės, įvairi košė, išspaudos, virtos bulvės. Jaukinti reikia pradėti kelios dienos prieš žvejyba. Patartina jaukinti keliose vietose. Jaukinant prieš pat žvejybą, patartina naudoti, trūklių lervas, kviečių ir grikių košę, duoną, šutintus grūdus, suminkytus su sėlenomis ar ruginiais miltais. Pabėralas į dugną nuleidžiamas tinkleliu arba trūkline, paprastai 1 – 2 valandas prieš gaudant. Nedideliais kiekiais masalą galima barstyti ir žvejybos metu.

Karšis gaudomas plūdine, dugnine ir palaidyne. Plūdine meškere gaudoma ramiame vandenyje: ežeruose, upių įlankose, tvenkiniuose, o dugnine ir palaidyne – upėse. Šiais įrankiais galima gaudyti ir dieną, ir naktį, tik, žvejant naktį, prie dugninės koto patartina pririšti varpelį, o plūdinei ir palaidynei reikia imti šviečiančias plūdes (fluorescuojančias). Dugnine gaudoma 3 – 4 m gylyje, palaidyne – 1,5 – 2 m gylyje, o gaudant plūdine, masalas nuleidžiamas iki dugno. Gaudant plūdine nuo kranto, kotas dažniausiai naudojamas 4 – 5 m ilgio ir ilgesnis, gaudant iš valties – trumpesnis. Dugninės ir palaidynės (su rite) kotai turi būti trumpi. Masalas – sliekai, musių lervos, grikių arba kvietinė tešla, šutinti žirniai, pupos, kukurūzai, bulvės, duona ir kt. Karšis pavasarį ir po neršto kimba ryžtingai, o vasarą vangiai, atsargiai. Būdingai karšis ima masalą žvejojant plūdine. Priplaukęs prie dugne gulinčio masalo, karšis atsistoja vertikaliai galva žemyn, įčiulpia jį ir pasiverčia horizontaliai, kiek pakildamas nuo dugno ir kartu pakeldamas prie valo pritvirtintą svarelį, o vertikali plūdė negramzdinama pavirsta ant šono. Po to karšis pamažu plaukia į šalį, kartu tempdamas plūdę. Didindamas greitį arba plaukdamas į šoną, karšis panardina plūdę po vandeniu. Šiuo momentu jį ir reikia užkirsti. Gaudant su vandenyje gulinčia plūde ir slankiojančiu svareliu, karšiui imant masalą, plūdė pradeda pamažu judėti ir kilti aukštyn, po to atsistoja vertikaliai ir pamažu nerdama slenka į šalį, kol pasineria visiškai. Tuo momentu reikia užkirsti. Gaudant plūdine, užkertama tada, kai žuvis valą kiek patraukia į šoną.

Kai karšis kimba blogai, tai, paguldęs plūdę, tokioje padėtyje kartais išlaukia keletą minučių, lyg nesiryždamas masalo nuryti. Tokiu atveju plūdę reikia atsargiai patampyti arba geriausiai laukti tinkamo momento užkirsti. Kada naudojamas smulkus masalas, užkirsti reikia tuomet, kai plūdė atsigula arba kai pradeda kilti aukštyn. Karšį užkirsti reikia ne per stipriai ir mėginti tuojau vilkti į vandens paviršių, o pritraukus arčiau, iškelti graibšteliu. Karšis gana lengvai nugalimas. Jeigu jo iš karto nepasiseka išvilkti į vandens paviršių arba jis išsprūsta iš graibštelio, tai jis atsipeikėja, energingai priešinasi ir greitai nepasiduoda. Tokiu būdu didesni karšiai dažnai nutrūksta nuo kabliuko arba nutraukia pavadėlį. Todėl, gaudant karšį, patartina naudoti ritę, iš kurios žuvies šuolių metu išleidžiama valo, ir tokiu būdu karšis nuvarginamas.

Norint gaudyti karšį, reikia gerai pasiruošti, turėti žinių, ištvermės. Labai svarbu tinkamai maskuotis (tarp medžių, krūmų, žolių ir kt.) ir tyliai elgtis – nestuksenti į valtį, palengva vaikščioti krantu ir t. t. Karšis žvejojamas ir žiemą iš po ledo, ypač po pirmojo ledo, ir pavasarį. Čia jis turi būti gausiai jaukinamas.

Lydekų žvejyba spiningu

Lydeka Lietuvoje yra labai paplitusi žuvis. Dėl savo ėdrumo ir gobšumo dažnai vadinama krokodilu. Lydeka užauga iki 16 kg, kartais ir didesnio svorio. Kai kuriais duomenimis, Rusijoje buvo pagauta lydeka kurios ilgi buvo apie 2 metrus. Ypač senomis žiniomis randama, kad buvo pagauta lydeka virš 4 metrų ilgio ir sverianti apie 140 kg, o pagal jos žiaunose rastą žiedą sprendžiama kad jai buvo net 267 metai. Tačiau remiantis šio ir praeito amžiaus raštais, galite rasti jog 1916 m. viename Rusijos šiaurėje esančiame ežere buvo sugauta lydeka, kuri svėrė 24 kg, ji buvo 136 cm ilgio ir 12 cm pločio, amžius – 33 metai. Lietuvoje pagaunamos didžiausios lydekos apie 12 kg svorio. Lydekos pradedamos gaudyti praslinkus 10 – 45 dienų po neršto. Jos neršia kovo mėnesio pabaigoje arba balandžio pradžioje. Per žiemą išalkusi lydeka godžiai griebia masalą. Tuomet lydeka masalo labai nesirenka ir galima gaudyti įvairiais būdais, ir įvairiais dirbtiniais masalais. Nepamirškite susipažinti su mėgėjiškos žūklės taisyklėmis, kurios riboja lydekų gaudymą šiuo metu.

Kol vanduo dar skaidrus, dirbtiniai masalai naudojami didesni ir baltos spalvos. Pavasarinio gaudymo sezonas yra gana trumpas, todėl reikia atidžiai sekti lydekų nerštą. Rudens sezonas yra kibesnis ir ilgesnis. Gaudant spiningu, lydekos žvejojamos nuo balandžio pabaigos iki lapkričio arba net gruodžio mėnesio, kitaip sakant kol užšąla upės ir ežerai.

Kad žvejyba būtų sėkminga – reikia mokėti rasti vietas, kuriose gausu lydekų, ir žinoti gaudymo taktiką, bei laiką kad jos kimba, bei aplinkybes įtakojančias jų kibimą.

Mažesnės lydekos, maždaug iki 2 – 3 kg, spiningautojų kartais vadinamos žolinėmis. Jos telkiasi seklesnėse vietose netoli žolių arba tarp žolių ir pradeda medžioklę, kai saulė įšildo vandenį ir mažos žuvytės iš žolių plaukia į vandens paviršių. Šios lydekos visuomet maitinasi arčiau vandens paviršiaus, todėl negiliose vietose, ypač kur žolėtas dugnas, dirbtinį masalą reikia vedžioti aukščiau ir greičiau.

Gaudant lydekas tarp žolių ir lapų, dirbtinio masalo į vieną ir tą pačią vietą daugiau kaip vieną ar du kartus mesti neverta. 2 – 3 kg lydekos yra labai energingos ir, užkibusios ant kabliuko, pradeda smarkiai mėtytis bei vartytis. Dažnai šoka iš vandens, kartais net iki pusės ar daugiau, plačiai išsižioja ir smarkiai purto galvą. Užkirtus tokią lydeką, reikia stengtis neleisti jai iššokti į viršų, palenkiant spiningo kotą prie pat vandens arba net merkiant viršūnę į vandenį. Kartais lydeka, pritraukus, neria po valtimi. Šis nėrimas yra pavojingas dėl to, kad valas gali užkliūti už valties dugno ir lydeka galį atitrūkti nuo kabliuko. Neriant lydekai po valtimi, reikia valą irgi permesti į tą pusę.

Pastebėta, kad mažesnės lydekos geriau kimba ant besisukančių blizgučių, o ant besivartančių blizgių kimba didesnės lydekos.

Norint sugauti stambią lydeką, reikia gaudyti dugnines lydekas. Tokių lydekų daug nesugausite, bet jų svoris ir gaudymo malonumas yra žymiai didesnis.

Dugninės ežero lydekos laikosi gilesnėse vietose, tačiau rytais jos mėgsta pamedžioti seklumose arti žolių, taip pat įplaukia ir į seklias įlankas. Šios lydekos gaudomos užmetant dirbtinį masalą kuo toliau ir jį leidžiant prie pat dugno. Dugninė lydeka griebia įvairiu dienos metu, retai, ypač renkasi masalą, todėl ir masalą į tą pačią vietą reikia daug kartų užmesti.

Spiningu gaudyti vienoje vietoje nerekomenduojama ilgiau kaip 15 – 20 minučių, tačiau, ieškant minėtosios stambios dugninės lydekos, reikia ilgesnį laiką dirbtinį masalą mėtyti taip, kad jis kartkartėmis praplauktų ir netoli kelmų, esančių dugne, arba nelygių dugno vietų. Nelygiame dugne taip pat galima sužvejoti stambią lydeką. Stambi lydeka priešinasi labai atkakliai. Pagriebusi dirbtinį masalą, lydeka iš karto nesiduoda iškeliama į vandens paviršių, o bando plaukti palei dugną. Lydekai smarkiai priešinantis ir veržiantis tolyn, reikia nepagailėti išleisti daugiau valo, bent tol kol ji sustos. Tačiau valą nepamirškite laikyti įtemptą ir, lydekai sustojus, tuojau pradėti sukti ritę. Lydeka, kiek paplaukusi, vėl sustoja ir metasi į šalį; čia ir vėl reikia išleisti valą. Lydeka kaskart plaukia vis mažesniu ratu, kol nuvargsta ir iškyla į paviršių. Dažnai kova tuo dar nesibaigia. Lydeka, pajutusi mirtiną pavojų, staigiu smūgiu tempia valą ir neria į gilumą, jeigu tuo metu spiningautojas neišleis reikiamo kiekio valo, lydeka dažniausiai atitrūksta.

Pritraukus stambią lydeką prie valties ar prie kranto, iškelti ją iš vandens reikia graibštu. Graibšto neturint, žuvis iškeliama iš vandens rankomis, paėmus pirštais už akių.

Lydekas iki 4 kg svorio, galima imti ir už sprando. Imant lydeką už galvos, reikia būti atsargiam, kad pirštai nepatektų tarp dantų, nes galima itin skaudžiai sužeisti.

Nekantrūs spiningautojai 5 – 6 kg lydeką bando iš karto išvilkti, ir nebando jos nuvargint. Ne vieno žvejo praktika parodė, kad staigaus ir greito išvilkimo reikia atsisakyti, nes lydeka dažniausiai staigiu smūgiu nusitraukia ir nuplaukia. Stambi lydeka niekuomet nedaro staigių šuolių. Šuoliai yra stiprūs, bet vienodi. Dėl to ją ir galima nuvarginti. Juo didesnė lydeka, juo ji ramesnė būna ir vandenyje, bet stengiasi kuo toliau ir giliau, nuplaukti nuo kranto ar valties

Stambesnės lydekos maitinasi maždaug vienu, ir tuo pačiu metu. Maisto ieškoti pradeda ne ankstyvą rytą, o vidurdienį, tačiau ne visuose ežeruose vienu metu. Vienuose ji ima masalą nuo 10 valandos kituose nuo 12 – 13valandos, ar net nuo 15 – 16valandos. Norint pagauti stambią lydeką, jos maitinimosi laiką reikia ištirti kiekviename telkinyje individualiai. Lydeka griebia masalą iš užpakalio arba iš šono. Ji puola vieną du, o kartais ir tris kartus iš eilės. Paskanavusi masalo, ji grįžta į savo buveinę. Todėl, pajutus ar pamačius nesėkmingą lydekos puolimą, reikia dar keletą kartų užmesti masalą į tą pačią vietą. Dažnai lydeka puola masalą pakartotinai ir dar su didesniu įniršiu.

Ar visuomet lydeka puola masalą? Jeigu masalas eina. tiesiog lydekos link, ji masalo negriebia. Reikia atsižvelgti į tai, kad lydeka niekuomet tiesiogiai ir atvirai nepuola masalo, nes tuomet imituojama žuvelė galėtų labai lengvai pasprukti. Jeigu masalas vedamas viršum lydekos, nuo jos nutolstant, tai lydeka dažniausiai ji griebia. Lydeka griebia masalą iš užpakalio rečiau iš šono ir niekuomet nepuola iš priekio. Išimtis gali būti drumstame vandenyje arba vandens sūkuryje.

Spiningaujant tik labai mažas dalis lydekų griebia masalą. Jeigu rytmetį pagaunamos 3-4 lydekos, laikoma, kad žvejoti sekėsi neblogai, nors tikrai nežinoma kiek lydekų matė masalą, bet jo negriebė. Kartais iškyla klausimas, kaip reikia manevruoti masalu, kad kiekviena lydeka, pamačiusi jį čiuptų. Žinoma, kad tikrų patarimų negali būti, bet šį tą patarti vis dėlto galima. Žinoma, kad grobis į nasrus pirmiausia patenka jei tai silpna arba sužalota žuvytė, tad masalo judesiai turi būti panašūs į silpnos ir mirštančios žuvytės judesius. Tokie judesiai pasidaro nevedžiojant masalą, o pristabdant ir leidžiant jai kartais nusileisti, netgi pasiekiant dugną, masalą trūkčioti. Tačiau nepamirškite, jog kartais dugnas būna priaugęs žolių, ar jame esti kelmų ar akmenų, tokiu atveju masalas vedamas lygiai. Vedant masalą lygiai, lydeka mato jį tiktai trumpą momentą ir bando jį pulti. Tokiose vietose patartina masalą leisti į tą pačią vieta 3 – 4 kartus. Pavasarį lydekos pradedamos gaudyti mažose upėse, kurios greičiau apsivalo nuo drumzlių. Mažose upėse greičiau išneršia lydekos, o tai turi didelę reikšmę ankstyvam ir sėkmingam lydekų gaudymui. Tokiose nedidelėse upėse geriausiai gaudyti palei duobes, vedant masalą per duobę arba išilgai kranto. Siauresnėje upės atkarpose reiktų gaudyti palei priešingą krantą,

Ypač gerai gaudyti lydekas pavasarį, kai dangus apsitraukia pilkšvais debesimis, būna šilta ir atrodo kad tuoj tuoj prapliups lyti. Tokią dieną naudojant šviesius masalus galima tikėtis neblogo laimikio.

Vasaros lydekos ne visada ima masalą vienodai. Kartais ir liepos mėnesį galima pagauti nemažai lydekų. Nors vasarą lydekos yra mažiau aktyvios ir gana nenoriai ima masalą. Daug spiningautojų pataria vasarą lydekas gaudyti ankstų rytą, arba prieš sutemstant.

Rudenį lydekos gaudomos nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo. Rudenį, atšalus vandeniui ir mažoms žuvelėms nusileidus į gilumą, paskui jas seka ir lydekos. Todėl rudenį geriau gaudyti gilesnėse vietose.

Rudens sezonas yra pats įdomiausias. Lydekos, velkant jas prie valties ar į krantą, esti labai atkaklios ir energingos.

Spiningavimas paprastai duoda gerus rezultatus, jei gaudoma intensyviai bei didesniame plote. Gaudyti vienoje vietoje ilgesnį laiką nepatariama. Aišku kad kartais, visą dieną intensyviai spiningaujant, būna kad nieko nepagaunama, tačiau reikia turėti kantrybės ir gaudyti iki pat sutemos, nes dažnai paskutinės gaudymo minutės yra pačios sėkmingiausios.

Vasarą lydekos mėgsta lindėti žolėse ir blizge jas sunku iš ten išvilioti. Patartina tokią vietą perplaukti valtimi ir jas išbaidyti. Išbaidyta lydeka toli neplaukia, bet sustoja, čia pat arti žolių. Po keleto minučių galima pradėti mėtyti masalą palei žoles, ir laimikis bus užtikrintas.

Kai kurie spiningautojai mano, kad juo masalai labiau spindi, tuo ją geriau griebia lydeka. Praktikoje tai ne visuomet pasitvirtina. Kartais geresnių rezultatų pasiekiama, kai gaudoma sena patamsėjusią blizge.

Kai kurie spiningautojai galvoja, kad tam tikras masalas tikrai užtikrina laimikį, ši nuomonė ne visad pasitvirtina. Kartais tuo pačiu metu labai geri ir panašūs rezultatai pasiekiami tiek spindinčia, tiek ir patamsėjusia blizge.

Lydekos judesiai savotiški ir įvairūs: kartais žaibiškai puolant masalą, o kartais lėti, nepaslankūs. Pačiupusi grobį, lydeka nesimeta į šalį ir staiga nesustoja vietoje, bet ramiai kiek paplaukia ta pačia kryptimi. Tokie lydekos judesiai dažnai suklaidina spiningautoją, nes, lydekai pagriebus masalą, iš karto negalima atskirti, ar masalas užkliuvo, ar lydeka ją griebė. Dažnai ji taip nežymiai čiumpa masalą, kad spiningautojas neužkirsdamas tik stipriu patraukimu patraukia ją, manydamas, kad masalas užkliuvo, ir, žinoma, lydeka paleidžia masalą.

Naudodami graibštą, nepatyrę spiningautojai dažnai kiša jį lydekai į panosę, ir ta, sukaupusi paskutines jėgas, puola į šalį, nutraukdama valą arba kartais sulaužydama spiningo kotą. Graibštą reikia įleisti į vandenį anksčiau ir, ištraukus lydeką viršum jo, staiga graibštą pakelti taip, kad žuvis didesne dalimi patektų į jį, ir tik tada reikia traukti lydeką vandeniu į krantą arba į valtį. Keliant tiesiai aukštyn, gali lūžti graibšto kotas arba lankas, ir žuvis gali iškristi atgal į vandenį. Gaudant dviese, labai patogu, kada graibštą po žuvimi pakiša draugas.